Vilnius University

01/11/2018 | News release | Distributed by Public on 01/11/2018 01:25

Prof. Tomas Davulis: darbo tarybos – geresniam sprendimų įgyvendinimui

Šią savaitę Vilniaus universitete paskelbta apie pradedamus organizuoti rinkimus į darbo tarybas. Iki vasario 2 d. visi darbuotojai kviečiami kelti kandidatus, o vasario 26-28 dienomis - dalyvauti rinkimuose (platesnė informacija - rinkimai.vu.lt). Kas yra darbo tarybos, kuo jos skiriasi nuo iki šiol gyvuojančių profesinių sąjungų, kiek jos svarbios universitetui ir kodėl reiktų būti aktyviam, dalyvaujant rinkimuose pasakoja vienas iš naujojo Lietuvos Respublikos darbo kodekso architektų, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas prof. Tomas Davulis.

Kaip gimė darbo tarybos idėja ir kaip tai susiję su profesinėmis sąjungomis?

Darbo tarybos buvo numatytos dar 2002 metų Darbo kodekse. Tuomet buvo nuostata, kad jos gali būti renkamos, kai įmonėje ar organizacijoje neveikia profesinė sąjunga. Naujajame Darbo kodekse jau numatoma, kad darbo tarybos privalo būti steigiamos įmonėse ar organizacijose, turinčiose virš 20 darbuotojų, nepriklausomai nuo to, ar veikia vietinė profsąjunga. Taigi pats savaime darbo tarybos modelis nėra naujas, tačiau skiriasi jo atsiradimo sąlygos ir kompetencija.

Šiuo metu gali susiklostyti situacijų, kai toje pačioje organizacijoje veikia ir profesinės sąjungos, ir darbo tarybos, tad dar kurį laiką, manau, bus diskutuojama dėl jų sąveikos ar konkurencijos. Vis tik pasaulyje yra pakankamai daug pavyzdžių, kai šie institutai vienas kitą puikiai papildo ir sustiprina, tuo praktiškai pagerindami darbuotojų padėtį.

Lietuvoje to siekiama per tam tikrą mechanizmą, kai darbuotojų atstovavimo kompetencija yra padalinta, norint išvengti jų konkurencijos. Pirmiausia, profesinės sąjungos atstovauja tik savo narius, t. y. įstojusius ir nario mokestį mokančius darbuotojus. Tuo tarpu darbo tarybos turės atstovauti visus įmonės ar organizacijos darbuotojus, todėl ir rinkimai į jas - visuotiniai. Be to, darbo taryba gali imtis teisinių veiksmų tik tuomet, kai tam tikras sprendimas liečia darbuotojų grupę arba visus darbuotojus, bet ne pavienius darbuotojus. Profesinės sąjungos turi derėtis dėl algų, poilsio laiko ir garantijų, tačiau yra visa grupė klausimų, kuriais jos negali pasisakyti. Tai klausimai, susiję su operatyviniu sprendimų įmonėje priėmimu: pavyzdžiui, darbo laiko grafikai, darbo tvarkos taisyklės, darbdavio sprendimai dėl verslo perdavimo, dėl atleidimo iš darbo kriterijų nustatymo, atostogų grafikų ir tvarkų ir pan. Tai vis klausimai, kurie susiję su visais darbuotojais. Tuo tarpu, jei pavieniams darbuotojams kyla problemų, gynyba gali užsiimti profesinės sąjungos. Kitas skirtumas, siekdamos didesnių algų ir kolektyvines sutarties, profesinės sąjungos gali inicijuoti streiką. Tuo tarpu, darbo taryba neturi tokios teisės - jeigu jos teisės pažeidžiamos, ji turi kreiptis į Darbo ginčų komisiją prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus. Kitaip tariant - teisiniu, o ne jėgos būdu spręsti savo nesutarimus su darbdaviu.

Kaip veiks darbo tarybos?

Bendravimui su darbo taryba numatyta vadinamoji informavimo ir konsultavimo procedūra, kuri reiškia, kad darbdavys pateikia savo sprendimą ir jo motyvus, darbo taryba susipažįsta, gali papildomai pasiaiškinti su darbdaviu ir pateikia savo, kaip darbuotojų atstovų, nuomonę. Ta nuomonė nėra įpareigojanti ar privaloma darbdaviui. Tai tiesiog darbuotojų organizuotas balsas - tokiu būdu jie per darbo tarybą sudalyvauja darbdavio sprendimo priėmime.

Svarbus aspektas, lyginant su prieš tai buvusiu reguliavimu, yra tai, kad darbo taryba nebeturi teisės eiti į kolektyvines derybas ir sudaryti kolektyvinių sutarčių (tai išskirtinai profesinių sąjungų kompetencija), tačiau ji yra arti kasdienio darbdavio sprendimų priėmimo. Jos veiklos tikslas nėra konfliktas ir kova, o bendradarbiavimas ir pagalba darbdaviui. Juk ir bendras galutinis tikslas - įmonės ar organizacijos sėkmė. Ją darbdavys ir darbuotojai kartais įsivaizduoja, tiesa, skirtingai. Tad nuomonių suartinimas čia ir yra pagrindinis teigiamas dalykas, ko siekiama per reguliarią informavimo-konsultavimo procedūrą.

Ar nėra grėsmės profesinių sąjungų ir darbo tarybų veiklos persipynimui?

Įstatymų leidėjas, kaip minėjau, yra aiškiai atribojęs kompetencijas. Žinoma, tokiose organizacijose, kaip, pavyzdžiui, mūsų universitetas, kur jau veikia profesinės sąjungos ir dar bus renkama darbo taryba, gali būti, kad abejose bus tų pačių žmonių. Tai irgi įmanoma ir tame nematau jokių problemų, jei tik išrenkami darbo tarybos nariai turi darbuotojų palaikymą.

Tad darbdaviui daugėja procedūrų įvairių sprendimų derinimui?

Iš esmės - taip. Darbuotojų atstovais yra ir darbo taryba, ir profesinė sąjunga. Tik jų kompetencijos neturi kirstis.

Tiesa, mūsų universiteto specifika lemia, kad ir šiandien jau turime pakankamai daug personalą atstovaujančių ir kitokių kolegialių struktūrų, su kuriomis reikia tartis arba kurios priima kai kuriuos sprendimus: Rektoratas, Senatas, Taryba. Vis dėlto, jos pagal Statutą taip pat turi savo atidalintas atstovavimo ir kompetencijos sritis. Tad darbo taryba - tai tiek akademinių, tiek neakademinių darbuotojų atstovas. Kaip sprendimas pereina Rektorato, kartais - Senato, Tarybos filtrą, taip kai kuriais atvejais jis dar turi pereiti informavimo ir konsultavimosi su darbo taryba procedūrą. Šie atvejai ir procesai aprašyti Darbo kodekse. Gal mums, universitete, gali atrodyti, jog tokia struktūra - perteklinė, nes mes ir taip daug turime filtrų, bet ji įstatymo leidėjo yra kurta visiems ūkio ir nekomerciniams subjektams. Tad mums belieka tik su tuo susitaikyti ir žiūrėti, kaip efektyviai ją išnaudoti.

O ką turėtų žinoti kandidatuojantis į darbo tarybą ir ko iš jo gali tikėtis rinkėjai?

Aš kandidatą įsivaizduoju, kaip aktyvų universiteto darbuotoją, kuris siekia sukurti geresnę darbuotojų ir darbdavio bendravimo kultūrą, skaidresnį demokratiškesnį sprendimų priėmimo procesą. Jis gali, turėdamas galimybę, išreikšti nuomonę, daryti teigiamą įtaką jo atžvilgiu priimamiems darbdavio sprendimams. Jeigu priimama vienokia ar kitokia tvarka, jis, kaip darbuotojas, gali su ja susipažinti anksčiau, išsakyti savo nuomonę, ir ta nuomonė turi būti aptariama. Vis dėlto, kadangi veto teisės nėra, tai yra interesų ir požiūrių derinimo, darbuotojų nuomonės išklausymo priemonė.

Tai, kad darbo taryba negali blokuoti darbdavio sprendimo (ji gali teisine tvarka tik priversti pravesti informavimo ir konsultavimo procedūras) yra logiška. Darbuotojai juk neatsako už organizacijos sprendimų priėmimą. Sprendimus priima vadovybė, ji už juos ir atsako politine, asmenine turtine prasme. Šiuo atveju mums reikia tiesiog turėti procedūrą. Informavimas / konsultavimas nėra nukreiptas į galutinį sprendimą - jis orientuotas į procesą ir laikomas įvykdytu, įvykus procesui.

Ko tikėtumėtės ar linkėtumėte universitetui, renkant pirmąją savo darbo tarybą?

Rinkimuose gali dalyvauti visi darbuotojai - nėra jokių ribojimų etato daliai, užimamoms pareigoms, o ir išdirbtas privalomas laikas - vos keli mėnesiai (rinkėjui - 3 mėn., kandidatui - 6 mėn.). Tad labai norėtųsi, kad būtų atstovaujami visi darbuotojai ir visos, kartais gal rečiau girdimos, grupės. Norisi palinkėti, kad žmonės aktyviai dalyvautų, rinkdami ir rinkdamiesi kažkurį kandidatą.

O toliau bus įdomu stebėti, kaip pati darbo taryba veiks. Pirmiausia, įstatymų leidėjas siekia, kad darbo tarybos apskritai atsirastų. Tolesni numatomi žingsniai - jų darbo kokybės gerinimas. Suvokiant, kad darbo tarybos nariai turėtų turėti ekonominių, finansinių, personalo valdymo, teisinių žinių, kad jie mokėtų skaityti (plačiąja prasme) su jais derinamus dokumentus, matoma didžiulė šio instituto nauda. Juk per darbo tarybas mes šviečiame žmones, savo darbuotojus, mes jiems suteikiame galimybių prisiliesti prie organizacijos valdymo, vadybos procesų. Tokių procesų išmanymui jie turi gauti žinių. Tą numato ir pats Darbo kodeksas, palikdamas ne tik 60 val. per metus veiklai darbo taryboje, bet ir ne mažiau, kaip 5 darbo dienas mokymui ir švietimui.

Jeigu darbdavys nenori turėti priešiškai nusiteikusių ar nekompetentingų darbo tarybų, jis turi būti pats suinteresuotas jų mokymu. Juk darbo tarybos ne tik pateikia darbuotojų nuomonę atskiru klausimu, tačiau jos savo prasme per dalyvavimą užtikrina geresnį sprendimų įgyvendinimą. Jeigu žmogus per savo atstovą ar tiesiogiai dalyvavo sprendimų priėmime, jis žino argumentus, jam bus lengviau suprasti, priimti sprendimą, jį perduoti kitam. Tad darbo tarybos turėtų būti naudingos ir darbuotojui, ir darbdaviui.